Tags: dienoraštis | kelionės | Norvegija

O prapuoliau aš.. nu neprapuoliau, o tiesiog darbai kasdieniai, kaip visad kažką konstruoju, o konkrečiau tai stalą-šabloną euro padėklų gamybai, dar gastroliuoju po Norge pas savo brangiausią ir tiek žinių  

Žinoma rašyt visad marios apie ką, ale negi terši eterį savo smulkiais džiaugsmeliais?

Naujus sutikom Norvegijoj labai smagiai prabuvau ten pora savaičių ir daba prsivežiau namo

 Dar prieš nuvykstant mierga mane labai nudžiugino kad atseit eglė jau papuošta (ten kiemely labai graži ir nemaža eglutė stovi), tai ėjau su čimidanu jau iš anksto galvą užvertęs ir nusiteikęs grožėtis ir koks buvo mano nusivylimas, kai patamsy eglė nežibėjo nu, sakau, maž koks laidas nepajungtas o priėjęs artyn pamačiau kad ji net nepapuošta tik per ją kažkas blankiai žibėjo apėjau aplink ir pamačiau kad Kalėdinė eglutė tai kažkoks nususęs kadagys ir ant jo varganai pavyniota vienspalvė girlianda kuri net nemirksėjo (pačiai matyt šokas buvo). Tik vėliau supratau gad čia viskas gana solidžiai papuošta mat pas juos tai įprasta ir norma

Bet paguoda buvo nebloga, mat čia radau sniego kaip žiemą  

Žinoma oras kaitaliojosi, vienu metu pūstelėjo labai šiltas vėjelis ir vos viso sniego nesutirpdė, bet vėliau truputį spustelėjo šaltukas ir vėl gražiai pasnigo

O vat Naujus sutikom pas draugus labai smagiai tik truputį gaila kad oras buvo blankus ir buvom tolėliau nuo saliutavimo vietų, bet poškėjo kaip reikiant tiesa fotikas patamsy fotkija gaidiskai, muilinė, tai nėr net kuo pasidžiaugt, nors pyškijo tai atsakančiai

Orelis čia labai įvairus, dažnai būva ledo, tad dauguma su spygliais laksto, ir keista kad nebūtų kitaip. Tad vieną paslaptingą naktį mum prisiėjo drožt namo per ledą, buvo vėjuota ir labai slidu bet mum labai pasisekė nes tąkart svečiavomės pas Mildą su Žydrūnu o anie gi labai rūpestingi, vos iškišo galvas laukan apsidairyt, tuoj nusprendė kad mum labai reik paskolyt po triausę kepurę, o mana miergai, kaip labai įpatingai, netgi specialius padukus davė

Padukai mums labai patiko, tad porą parvežėm abiem mamom

Padukai guminiai, labai elastingi ir patogūs, nežeidžia avalynės. Kainavo 199 kronas, tai maždaug 90lt.

O grįžę LT sumastėm nulėkt iki Šventosios, mat senai te bebuvom. Numovėm iki kabančio tilto, pasidairėm visur kur, aplinka patvarkyta, aikštelė suformuota, tad palikę mama aplink pasidairyt, susikabinę už rankenų nupėdinom į kitą upės krantą. Už jo yra Inkūnų kaimeliukas, mėgstam iki ten pasivaikščiot dar labai senais laikais, kai tilto tokio tvirto nebuvo, as per jį didvyriškai savo motocikliuką tysdavau, ir tada jau birbdavau iki ten pasidairyt nematytų kraštų

Nuo paskutinio karto kai ten lankėmės kai kas pasikeitė. Ant mano nužiūrėtų dailių pamatų atsirado klėtelė tai ėmiau ir nufotkijau. Miergai vis labai magėjo pažėt kas yra viduj, ir pašniukštinėjo visus langus prašydama pakelt

Toliau apėjom ratuką pro kapinaites, pasukom prie bažnytėlės. Nustebom kiek ten daug kryželių ir koplytstulpių pristatyta, labai gražių. Pašniukštinėjom aplink, papotkijau, apskaitėm vietines žinias ir patraukėm atgalios. Te nusileidus žemėliau šaltinis yra, iš jo žmonės vandenį semia, ir, pagal vėžias sprendžiant, gana dažnai ten atvažiuoja. Šaltinio dugne šulinio žiedas ileistas, keli centukai imesti..

Prie progos aplankėm ir Mikierių girininkiją mat žinojom kad ten Henrikas, ar tai koks ten to šerno vardas gyvena. Nors aišku kad ne vienas. Matėsi daug danielių, muflonų, berods, dar kažkokių gyviu, tik anie išsislapstė kai partizanen.

Ale va žmonės ten tai maladiec, padarė apžvalgos aikštutę, sutvarkyta, matos kad labai stengiasi nors turim ir mes savo darbštuolius, jau kuris laikas yra pažintinis takas. Tiesa dabar ten takas be lentų, išpuvo ar tai jaunimėlis katurračiasi išdraskė, nzn.. bet pagarba tiems kurie dirba, faktiškai iš idėjos. Tokių žmonių graudi mažuma..

Tai vat, apžiūrėjom ten viską, pargįžę net lankstinuką užkištą radom, kažkokia maloni moteris ten buvo tiesa ten mokama, vaikam po 1lt, suaugusiems po 3lt, o neigaliems nemokamai, sumokėjau tuos kelis litus, nors sakė kad ir taip galim pažiūrėt, bet man tiesiog sarmata taip nuvertint žmonių darbą.

O paspaudę gazo nulėkėm iki upės vėl, tik šįkart sustojom prie kelio čia irgi nemažai padirbėta, sustatytos apžvalgos platformos, žodžiu

Grįždami namo dar prasukom pro Skaisties ežerioką, pasidairėm spanguolių, ale jas kažkas aprinko, o brist toliau nesinorėjo nes šlapia tai nusispjoviau ir parvežiau visus namo toks va mažytis turas tadien gavosi